RADIOTECHNIKOS DRAUGIJA „ELEKTRIT”

Radiofonija atsirado trečiojo dešimtmečio pradžioje. Jos gimimu laikoma ta diena, kai 1920 m. JAV pradėjo veikti pirmoji reguliari radiofoninė stotis. Europoje pirmosios stotys pradeda dirbti 1922 m. (Maskva, Londonas, Paryžius). 1926 m. radiofonines transliacijas buvo pradėjusios net 19 Europos šalių.

Lenkijoje laidas transliuoti pirmoji pradėjo Lenkijos radiotechninės draugijos (PTR) stotis Varšuvoje 1925 m. Tuo tarpu Lenkijos radijas (susikūręs 1925 m. rugpjūčio mėnesį) reguliarias laidas pradėjo 1926 m. balandį.

Kartu šalyje steigiasi ir radiotechninės gamyklos. Pirmosios gaminti produkciją pradėjo dvi privačios Varšuvos įmonės - „FARAD” ir „RADJOPOL”; tai įvyko 1920 m. 1923 m. abi šios įmonės susijungė į Lenkijos radiotechninę draugiją (Polskie Towarzystwo Radiotechniczne - PTR), kuri netruko tapti pirmaujančia radiotechnine įmone šalyje. Tuo metu Lenkijoje taip pat atsiranda keliolika dirbtuvių ir mažesnių gamyklėlių, gaminančių radijo įrangą ir atskirus jos mazgus.

Radiotechnikos draugija „ELEKTRIT” įkurta Vilniuje 1925 m.

Iš pradžių tai buvo radiotechnikos krautuvė su kieme esančiomis dirbtuvėmis. Ji buvo įsikūrusi Vilniaus g. 24 name. Krautuvėje buvo pardavinėjama importinė radijo aparatūra, o dirbtuvės užsiiminėjo jos instaliavimu ir taisymu. To laiko aparatūra reikalavo profesionalaus montažo, o jos eksploatavimui, kuris buvo imlus darbui ir lėšoms, reikėjo daug žinių. Užtenka prisiminti, kad virš stogo reikėdavo įrengti išorinę maždaug 20 m. ilgio anteną, gerą įžeminimą, ir sujungti juos su imtuvu. Maitinimui reikėjo dviejų akumuliatorinių baterijų - kaitinimo ir anodinės - kurias nuolat reikėjo aptarnauti. Paties imtuvo derinimas buvo sudėtingas, atliekamas keliomis rankenėlėmis, be to, reikėdavo atskirai prijungti garsiakalbį arba ausines.

Nenutraukdama įrangos importo 1927 m. įmonė išleidžia į rinką pirmuosius savos konstrukcijos radijo imtuvus. Iš pradžių tai buvo detektoriniai bei tiesioginio stiprinimo aparatai. Apie jų kokybę byloja 1927 m. tarptautinėse Paryžiaus ir Florencijos parodose gauti aukso medaliai.

Didžiulis susidomėjimas bei pirmųjų serijų imtuvų sėkmė lėmė tolesnį įmonės vystymąsį. Ji pradeda gaminti radijo imtuvų mazgus ir detales - korpusus, mechanines detales, transformatorius, rites, kondensatorius ir garsiakalbius.

Draugija suvaidino svarbų vaidmenį Lenkijos pakraščių radiofonizavime. Pirmajame Vilniaus radiofonijos vystymosi tarpsnyje (Lenkijos radijo Vilniaus stotis pradėjo dirbti 1928 m.) žymi aparatūros dalis buvo pagaminta „Elektrite”.

1934 m. Draugija nusiperka Vienos firmos „Minerva” licenciją, o pastarosios inžinieriai padeda įdiegti naujausius gamybos metodus. Visa tai vyksta jau naujai pastatytoje gamykloje Gen. Šeptickio gatvėje. Gamykla plečiasi toliau ir 1936 m. priduodami trys paskutiniai dideli pastatai. „Elektrit” tada jau tampa didele šiuolaikiška gamykla, turinčia 10300 m² gamybinį plotą, nuosavą elektrinę, didelę stalių dirbtuvę, mechaninio skyriaus mašinų parką, mazgų gamybą, savo laboratorijas ir sandėlius. Montažas vyko konvejerio principu, naudojant 5 ar net 6 gamybos linijas, dirbančias sezoniškai - nuo rugsėjo iki kovo.

Nuo to laiko prasideda greitas įmonės vystymasis ir gamykla tampa Lenkijos radijo imtuvų gamybos lydere. 1936 m. metinė gamybos apimtis buvo 54 tūkst. aparatų, o parduotos produkcijos vertė buvo 6,4 mln. zlotų (t.y. 1,2 mln. JAV dolerių). Gamykloje tuo metu dirbo 1100 darbininkų, tarp jų skaitlinga inžinierių ir technikų grupė, kurių dėka Draugijos gaminiai buvo aukšto pasaulinio lygio. Savos gamybos mazgų dalis „Elektrito” gaminiuose siekė 80%. Radijo lempos buvo gaunamos iš „Philips”, varžos - iš „Horkiewicz”, elektrolitai - iš keleto firmų, o garsiakalbių membranos ir magnetai buvo importuojami iš Anglijos. Gamykloje taip pat buvo gaminama garso stiprinimo aparatūra - mikrofonai, galios stiprintuvai (net iki 240 W), garsiakalbiai ir megafonai, o taip pat kino ir konferencijų instaliacijos.

Vienas didžiausių gamybos skyrių buvo stalių dirbtuvės. Tai buvo didelis ir šiuolaikiškas skyrius su naujausiomis staklėmis, per metus sunaudojantis 50 tūkst. m² taurios furnitūros bei puikią vietinę medienos žaliavą. Gaminamos dėžutės pasižymėjo puikia kokybe ir formų originalumu, ir tai be jokios abejonės skyrė tuos aparatus nuo kitų firmų gaminių. Reikia pažymėti, kad Draugija niekada negamino aparatų bakelitiniuose korpusuose (išskyrus detektorinį imtuvą), manydama, jog tik medinė dėžutė užtikrina reikiamą garso atgaminimo kokybę.

O čia - kainų ir kokybės pokyčio pavyzdys (per 10 metų):

Kiekvienais metais planuojant gamybą buvo atsižvelgiama į įvairių gyventojų sluoksnių poreikius ir galimybes, nepamirštant ir aukšto savo gaminių lygio. Tai lėmė ir aukštas aparatų kainas, kurios, beje, kasmet vis mažėjo. Įmonės gamybos programoje buvo visa eilė radijo imtuvų - nuo pigiausio trijų lempų tiesioginio stiprinimo imtuvo, nebrangaus 4 lempų superheterodino, iki prabangių daugialempių superheterodinų su automatiniu derinimu ir daugeliu kitų patogumų. Be to, įvairūs imtuvų modeliai buvo įvairiai maitinami („Z” - kintamos srovės, „U” - universalūs, „B” - bateriniai), o tai įgalino naudoti aparatus įvairiuose regionuose.

Ilgus metus visi „Elektrito” imtuvai, pradedant nuo pačių pigiausių, buvo gaminami su trumpųjų bangų ruožais, įgalindami priiminėti daug tolimų stočių iš užsienio. Imtuvai taip pat išsiskyrė savo gražiomis spalvotomis skalėmis, kurias pradėta gaminti 1936 m. Išsiskyrė jie ir charakteringais įvairių tipų pavadinimais (dažnai pasiskolintais iš „Minervos”), kurie bylojo apie imtuvo paskirtį ar klasę - pvz. „Kadet”, „Domator”, „Largo”, „Presto”, „Opera”, „Victoria”, „Gloria”, „Excelsior”, „Oceanic”, „Automatic” ar „Transmare”.

Tų laikų radijo imtuvų gamybos ypatybė buvo jos sezoniškumas bei kasmetinis visų aparatų tipų keitimas. Taip elgtis vertė stipri konkurencija rinkoje, kurioje veikė daug gamintojų. Pagrindiniai konkurentai Lenkijoje buvo „Philips” ir „Telefunken”, o taip pat daug didelių vokiečių firmų bei eilė mežesnių lenkiškų. Taip pat ir „Elektrit” dirbo sezoniškai - sezonas tęsėsi nuo rudens iki kitų metų vasaros. Vasaros mėnesiais gamyboje ir prekyboje būdavo sąstingis. Tada būdavo ruošiami nauji modeliai, vyko mugės ir parodos, kuriose būdavo rodomos visokios radiotechnikos naujovės.

Kiekvienam sezonui būdavo paruošiami visiškai nauji aparatų tipai, iš esmės besiskiriantys nuo ankstesniojo sezono tipų. Pavyzdžiui, 1936-1937 metų sezonu buvo gaminami 7 tipų 15 modelių imtuvai, 1937-1938 metais - 6 tipų 15 modelių, o 1938-1939 metais - 9 tipų 18 modelių. To paties sezono aparatų serijoje būdavo iš esmės besiskiriantys modeliai - nuo paprasčiausio 3 lempų tiesioginio stiprinimo imtuvo, kainuojančio apie 200 zlotų, 4 lempų superheterodino už maždaug 300 zlotų, iki prabangių aparatų su įvairiais patogumais (automatinis derinimas, elektroninis derinimo indikatorius, du garsiakalbiai, reguliuojamas selektyvumas ir t.t.), kainuojančių iki 1000 zlotų.

Naujausius radiotechnikos pasiekimus gamykla įdiegdavo netrukus po jų pasirodymo. Derinimo indikatorių pradėta naudoti 1934 m., du garsiakalbius - 1937 m., selektyvumo reguliavimą - irgi 1937 m., automatinį derinimą ir dvigubą dažnio keitimą - 1938 m. Pirmasis Superheterodininis imtuvas buvo pagamintas 1934 m. - „Super 5”. Pirmasis derinimo indikatorius buvo panaudotas būtent šiame imtuve; tai buvo mechaninis magnetoelektrinis matuoklis. Vėlesniuose imtuvų tipuose - „Maestro”, „Largo” ir „Opera”, pasirodžiusiuose 1937 m., - panaudotas jau elektroninis derinimo indikatorius, vadinamoji „magiškoji akis”, kurios šiltą, žalsvą švytėjimą atsimena dar daugelis žmonių, tiesa, greičiausiai iš pokario meto imtuvų. Selektyvumo reguliavimas rėmėsi juostinių filtrų praleidžiamos tarpinių dažnių juostos pločio keitimu (imtuve „Eroica” tai buvo 7, 9, 11 ir 14 kHz). Du garsiakalbiai pirmą kartą buvo sumontuoti imtuve „Opera” - jie buvo ant dviejų šoninių korpuso sienelių. Vėlesniuose tipuose (pvz., imtuve „Eroica”) garsiakalbiai jau buvo montuojami ant priekinės panelės.

Automatinis derinimas pirmą kartą panaudotas imtuve „Automatic”. Tai buvo mechaninis 12 padėčių programatorius, varomas mažyčio elektrinio variklio. Paspaudus pasirinktą klavišą su stoties pavadinimu (prie aparato būdavo pridedamas lapelis su įvairių stočių pavadinimais), pradėdavo suktis varikliukas, sukdamas ir derinimo įtaiso ašį kartu su rankenėle. Derinimas būdavo nutraukiamas, kai įpjova ant besisukančio kartu su ašimi disko atsidurdavo ties kontaktu, pritvirtintu iš anksto ant diską supančio žiedo. Toks derinimo būdas visiškai pasiteisino ilgųjų ir viduriniųjų bangų ruožuose, tačiau trumposiose bangose reikėdavo papildomo derinimo imtuvo rankenėle.

Įdomiausias imtuvas, be abejo, buvo „Oceanic”. Tai buvo speciali naujausio aparato, skirto darbui tropinėse sąlygose, versija. Jį gaminant buvo naudojami papildomi technologiniai procesai, turėję užtikrinti atsparumą labai sunkiomis klimatinėmis sąlygomis. Štai jo techniniai parametrai: universalus maitinimas, viduriniųjų ir trumpųjų bangų ruožai (nuo 13 m), 11 „raudonosios” serijos lempų (su 6,3 V kaitinimu), devynios derinimo grandys, reguliuojamas selektyvumas, dvigubas dažnio keitimas trumpųjų bangų ruože, jautrumas - 1 µV, selektyvumas - 70 dB.

Gamykla buvo pradėjusi ir 1939-1940 m. sezono imtuvų gamybą. Tai buvo aparatai „Herold”, „Regent”, „Transmare” ir kiti, pasižymėję dar aukštesniu techniniu lygiu. Buvo pradėtas ir dar vienas gamyklos plėtimo etapas, statant naujus gamybinius pastatus. Draugija buvo vienintelis imtuvų eksportuotojas Lenkijoje. Eksportuojama buvo nuo 1937 m. - į daugelį Europos šalių ir net į Britų Indiją, Pietų Afriką, Braziliją bei Artimuosius Rytus. Be imtuvų buvo dar eksportuojami vien tik jų korpusai bei garso stiprinimo aparatūra.

Įmonė dalyvaudavo daugelyje reikšmingesnių tarptautinių parodų ir mugių, gaudama daug apdovanojimų ir medalių. Be to, ten visada būdavo pasiunčiami keli inžinieriai, kurie vietoje susipažindavo su naujausiais pasauliniais pasiekimais. Iš karto būdavo perkami įdomiausi įrangos modeliai ir labai daug radiotechninės literatūros, ypač vokiškos ir angliškos.

Lenkijoje „Elektrit” dažnai būdavo ignoruojamas, boikotuojamas ir veliamas į intrigas dėl savo „nekrikščioniškos” kilmės. Draugija buvo privati įmonė, kurios savininkai buvo Samuelis ir Hiršas Chvolesai bei Nachmanas Levinas. Paskutiniuoju laikotarpiu gamybos vadovas buvo inž. L. Rozenšeinas, mechaninio skyriaus viršininkas - inž. E. Brochšteinas, įrankių skyriaus - Rytvo, stalių dirbtuvėms vadovavo inž. Plucinskis, o imtuvų korpusų užbaigimui - magistras A. Epštein ir magistras B. Kaplinskis. Naujų modelių projektavimu rūpinosi M. Bieleckis, Tadeušas Stefanovskis ir inž. Pavelas Šulkinas. Laboratorinius matavimus atlikinėjo inž. M. Gordonas ir inž. Henrikas Klingoferis. Gamybai vadovavo inž. N. Brojdo, inž. Rubinas Feryška ir M. Hajdė. Mazgų gamyba buvo inž. Tirkelio žinioje. Kokybės kontrolės skyriuje dirbo inž. Menakeris, inž. Pumpianskis ir inž. M. Lapidus.

Tokia didelė gamykla bei jos gausus ir gerai apmokytas kolektyvas nešė pažangą Vilniaus kraštui, inicijavo daugelį visuomeninių akcijų.

Įmonėje veikė ir komunistinė organizacija, kuri 1935 m. sukėlė šioje didžiausioje Vilniaus gamykloje didelį darbininkų streiką, pasibaigusį dalies reikalavimų patenkinimu. Tačiau organizatoriai greit buvo atleisti iš darbo, o vėliau veikusios profsąjungos gerai bendradarbiavo su Valdyba.

Gamykloje veikė Darbininkų sporto klubas „Elektrit”, kuriame buvo keletas sekcijų - futbolo, bokso, plaukimo ir baidarių. Buvo leidžiami ir savo leidiniai - kalendoriai, brošiūros, plakatai, o taip pat gamyklos mėnraštis „Elektrit Radio. Wiadomosci Techniczne”, redaguojamas Stanislovo Merlo.

1939-1940 m. sezonui gamyklos inžinieriai ir technikai suprojektavo naują (kaip ir kiekvienais metais) radijo aparatų seriją. Imtuvai išsaugojo savo charakteringą išorę, išsiskiriančią iš lenkiškų aparatų (pavyzdžiui, furnitūros briaunų atspalviu, rankenėlėmis, skale ir pan.). Jų gamyba prasidėjo 1939 m. rugpjūtį, todėl pagamintų ir parduotų radijo imtuvų kiekis labai nedidelis, jie labai vertingi kolekcionierių požiūriu. Visoje 1940 m. sezono serijoje buvo 6 modeliai (su įvairiu maitinimu).

Paskutiniuoju savo veiklos laiku gamykla dalyvavo ginklų pirkimo ir perleidimo Lenkijos kariuomenei akcijose.

Karo pradžia 1939 m. rugsėjį nutraukė šios didžiausios Lenkijos radiotechninės įmonės egzistavimą. Vilnių užima rusai. Kadangi pagal sutartį šias žemes reikėjo atiduoti Lietuvai, gamykla skubiai buvo evakuojama į Minską. Spalio pabaigoje visas gamyklos turtas - įrengimai, žaliavos, gatava produkcija, o taip pat didelė techninio personalo dalis buvo išvežta. Minske, didelės medienos perdirbimo gamyklos teritorijoje, lenkams buvo įsakyta kuo greičiau organizuoti radijo imtuvų gamyklą - „V. Molotovo radijo gamyklą”. Gavę aukštų valdžios pareigūnų įgaliojimus, inžinieriai išsivažinėjo po Sovietų Sąjungą, ieškodami medžiagų ir sudėtinių mazgų gamintojų bei tiekėjų. Centralizuoto ūkio valdymo epochos metais geriausiais įgaliojimais Maskvoje ir Leningrade pasirodė besą evakuoti iš Vilniaus „Elektrito” radijo imtuvai, iš esmės besiskiriantys nuo sovietinės radijo pramonės gaminių. Organizuoti gamybą pavyko 1940 m., panaudojus atvežtas medžiagas bei naujas rusiškas lempas, gaminamas pagal amerikiečių licenciją. 1941 m. vokiečiai gamyklą sunaikina. Po išvadavimo 1946 m. gamykla vėl pradėjo veikti, gamindama radijo aparatus „Minsk” (beje, apgaulingai panašius į „Elektritą”) su nedaugelio likusių vilnietiškos gamyklos darbuotojų pagalba.

Iš lenkų k. vertė Sigitas Žilionis

   Autorius būtų dėkingas už bet kokią papildomą informaciją ir medžiagą, liečiančią šią pirmąją mūsų dienų publikaciją apie draugiją „Elektrit”.
   Henryk Berezowski <henryk_ber@pro.onet.pl> (rašyti lenkiškai, angliškai).

---

ATGAL Į TITULINĮ LAPĄ

---

© Sigitas Žilionis, 2003-2012

2006 rugpjūtis