JUOZAS RIMANTAS

RADIJO PROBLEMA LIETUVOJE

ORGANIZACIJA IR UŽDAVINIAI

„Radijo problema Lietuvoje” parašyta straipsniu dar 1936 metais, kai buvo minimos Lietuvos radiofoninės veiklos dešimties metų sukaktuvės. Dėl kai kurių aplinkybių šis darbas tuo metu negalėjo pasirodyti. Dabar, kai jo keliami klausimai ne tik kad nepaseno, bet dar labiau suaktualėjo, – spausdinamas šiek tiek praplėstas ir papildytas.

Yra tai schematinės apibraižos daugelio radiofoninių temų. Reikalas į jas plačiau ir nuosekliau gilintis augs pagal tai, kaip toliau pas mus bus kultyvuojamas radijo darbas ir kokie uždaviniai jam bus teikiami. Atrodytų, kad ir pačiam radijui ir visuomeniai būtų naudinga, jei ši moderni kultūrinė institucija kuo greičiau susidarytų ryškesnį savo charakterį ir stilių, tikresnius savo darbo rėmus ir turinį. Dėl šių dalykų pas mus nekartą visai pamatuotai yra nusiskundžiama ir sielvartaujama.

Šio darbo tikslas bus visiškai pasiektas, jei jis nors kiek prisidės prie to, kad radijas, – kuris teisingai yra vadinamas „milijonų ausimis”, – kaip galima organiškiau įsijungtų į mūsų gyvenimą, geriausiai atitikdamas jo tautinius bei valstybinius idealus.

J. R.

Kaunas, 1940. I. 2.


 

(ištraukos)
 

Niekas tuo neabejoja, kad mūsų laikais radijas yra labai svarbi visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo priemonė. Savo reikšme šis naujųjų laikų išradimas yra lygintinas su spaudos išradimu. Kaip pastaroji daug padėjo žmonių kultūriniai pažangai pagreitinti ir išplėsti, taip radijas šią pažangą nemaža sugyvino ir paįvairino. Mūsų amžius nekartą vadinamas radijo amžiumi. Ir tai todėl, kad šis išradimas yra charakteringas ne tik visiems naujųjų laikų technikos laimėjimams, kurie žmonių ekspansyvines pajėgas labai išplėtė, bet ir apskritai visam moderninio gyvenimo būdui ir stiliui.

Guglielmo Marconi, išrasdamas radijo telegrafą (1896), įveikė tas kliūtis, kurios žmonių bendravimą erdvėje labai varžė ir apribojo. Radijas nuostabiai išplėtė žmonių klausos ribas. Jeigu anksčiau tolimesnių vietų žmonėms vieniems su kitais susižinoti reikėdavo nemaža laiko ir visos eilės tarpinių priemonių, šiandien radijo dėka visa, kas dedasi pasaulyje, žinoma tą pačią valandą ir net minutę. Radijas padarė tai, kad mūsų laikais žmonės gali tikriau jausti esą vieno kultūrinio pasaulio piliečiai. Radijas yra naujojo amžiaus technikos stebuklas, galįs nemažiau sėkmingai už spaudą tarnauti visuomenės, mokslo, meno ir šiaipjau plačiai suprantamam kultūros gyvenimui.

Kad radijo išradimas atitiko ilgus žmonių lūkesčius, rodo nepaprastas susidomėjimasšiuo laimėjimu ir palyginti platus jo pritaikymas. Būtų per ilgu apibrėžti visas radijo darbo sritis. Pastebėsime, kad tai yra gyva priemonė žmonių rankose. Kaip ir spauda, ji sėkmingai gali būti naudojama vienokių ar kitokių uždavinių tarnybai, vienokiai arba kitokiai propagandai. Radijas yra lanksti priemonė. Blogose rankose ji griaus, gerose kurs ir ugdys dideles vertybes.

Savo metu žinomas kardinolas D.Mercier pasakė, esąs Sąjungininkai karą laimėjo su spaudos pagelba. Mūsų laikais karo atveju žymiai didesnis vaidmuo tenka jau nebe spaudai, bet radijui, nes šis yra greitesnis. Naujuosiuose karuose radijas yra ne tik būtina transmisijų, arba ryšio, priemonė pačioje kariuomenėje, bet ir svarbus propagandos įrankis. Ne vienu atveju radijas, kaip viešosios nuomonės organizatorius, čia gali suvaidinti mažne lygiai taip svarbų vaidmenį, kaip kovos lauke tankai, patrankos, lėktuvai, kulkosvaidžiai ar grienadierių rinktinės. Tad paliudija kad ir neseniai (1939 m.) pasibaigęs Ispanijos vidaus karas, kuriame abi kariaujančios pusės labai veikliai naudojo radiją, kaip greitą informacijos ir propagandos priemonę. Čia, ypačiai karo pradžioje, vyko stačiai intensyvi mikrofonų kova. Jei viena kuri pusė, pasak žinovų, šios priemonės nebūtų naudojusi, jau tik todėl, – nieko kita nekeičiant, – jos pozicija būtų gerokai susilpnėjusi.

Vokietijos – Lenkijos kare (1939 m. rugsėjo mėn.) radijas taip pat buvo rūpestingai panaudotas, ypačiai vokiečių. Kaip retas, o gal net pirmas tos rūšies epizodas radijo istorijoje, yra pažymėtinas didžiosios Varšuvos radijo stoties (Varšuvos I, esančios Rošine, – 1339 m, 120 kW, 224 kc/sek) likimas. Šios stoties bangą gana įdomiomis aplinkybėmis vokiečiai pasisavimo jau aštuntą karo dieną, ją sėkmingai panaudoti savo priešlenkiškai propagandai. Apie tai vienas žurnalistas pateikia tokių žinių: „Pagal informacijas, gautas iš visiškai patikimų lenkiškų šaltinių, radijo stotis Varšuva I nustojo veikusi iš rugsėjo 6 į 7 dieną ne dėl to, kad ją būtų vokiečiai sugadinę, kaip pradžioje buvo manyta, bet visai dėl kitų priežasčių. Lenkijos premjeras Slavoj-Skladkovskis, rengdamasis apleisti sostinę, įsakė majorui Lepeckiui, vienam iš artimiausių savo bendradarbių, sunaikinti radijo stoties lempas, kad tuo būdu ji nepakliūtų į vokiečių rankas ir negalėtų būti jų panaudota priešlenkiškai diversinei propagandai”.

Po tokio įsakymo buvę sunaikintos 6 stoties lempos, kurių kiekviena kaštavusi po 90.000 zlotų. Stotis nutilo.

Pats įsakymas buvo, žinoma, beprasmis. Vokiečiams to ir reikėjo. Neveikiančios stoties bangą jiems buvo lengviau panaudoti, negu veikiančios, ir dar galingos. Dėl to patyrę, kas atsitiko su Varšuva I, jau rugsėjo 8 d. vokiečiai jos banga ir Varšuvos vardu (ši buvo paimta tik rugsėjo pabaigoje) per vieną savo stotį ėmė varyti lenkų ir kitomis kalbomis (taip pat ir lietuvių) priešlenkišką propagandą. Ši propaganda, iš pradžių lenkiškoje visuomenėje sukėlusi net paniką, toliau ją vis labiau ir labiau dezorgonizavo, ypačiai po to, kai ir kitos lenkų radijo stotys buvo arba sunaikintos, arba stačiai paimtos.

Plačiau nesigilinant, kas ištikrųjų atsitikosu Varšuvos ir kitomis stotimis, vis dėlto yra visiškai tikra, kad šiame kare radijo stotys buvo vieni iš pačių pirmųjų vokiečių aviacijos taikinių. Tai kaip tik ir iškelia radijo, kaip kovos ginklo, didelę reikšmę. Kariaujančių interesas, kad šis ginklas būtų greičiausiai išmuštas iš priešų rankų. Šiais laikais išgriauti radiją tai reiškia suardyti krašto nervus.

Visa tai jau puikiai suprasta daugumoje kraštų. Dėl to čia, siekiant ne tik didesnio kultūrinio ūgio, bet ir vidinio stiprumo, labai gyvai rūpinamasi radijo reikalais. Kiek galima geresnė radijo organizacija šiandien yra vienas iš labai aktualių ir nieku būdu neužmirštinų valstybinių rūpesčių.

 
[...]

II. DABARTINĖ LIETUVOS RADIJO BŪTIS

Kai radijas įjungtas į Lietuvos kultūrinio gyvenimo tarnybą, – eina jau antroji dešimtis metų. Nedidelis tai laikotarpis, tačiau pažymėtinas mūsų radijo darbe kaip pirmųjų ledų laužėjas. Jis duoda jau nemaža medžiagos, leidžiančios kritiškai vertinti radijo kultūros reikalus Lietuvoje.

Norėdami susidaryti galimai aiškesnį lietuviškojo radijo gyvenamosios būties vaizdą, mes į ją pažvelgsime sistemingos radijo organizacijos požiūriu, kuris padėtų lengviau ne tik pačią tikrovę nušviesti, bet kartu nurodytų vykdytinus uždavinius artimiausioje ateityje. Dėl to mums rūpės trumpos apžvalgos pavidalupaliesti radijo technikinių priemonių, programos ir klausytojų reikalus, kai kurių jų duomenis labiau pabrėžiant ar palyginant su kitų kraštų duomenimis.

 
1. TECHNIKINĖS PRIEMONĖS
 

Visas radijo technines priemones galima skirstyti į dvi grupes. Vienos jų tarnauja programai perteikti, – tai radijo siųstuvai, arba stotys; antros jų tarnauja programai priimti, – tai radijo imtuvai. Prie pirmųjų prijungtini ir pačių radiofonų techniniai įrengimai, neišskiriant nė įvairiausių aparatūrų programoms registruoti.

Šiuo metu Lietuvos radiofoniniam darbui tarnauja tik Kauno ir 1939 m. spalio mėn. 10 d. Lietuvai grįžusio Vilniaus radijo stotys. Klaipėdos Radijo Stotis, prijungus šį kraštą prie Vokietijos (1939 m. kovo mėn. 23–25 d.d.), buvo išskirta iš lietuviškojo radijo tarnybos. Vis dėlto visas tris stotis čia paminėsime.

Kalbant apie Kauno Radijo Stotį (1935 m, 155 kc/sek, 7 kW), neišvengiamai tenka kalbėti apie Lietuvos radijo istoriją, kuir siekia 1919 metus, kai liepos mėn. 9 d. Krašto Apsaugos Ministerija iš vokiečių perėmė Vytauto kalne buvusią telegrafinę radijo stotį. Buvo tai mažytė, gal tik apie 14,5 kW galingumo, stotis, kuri anuo metu nemaža padėjo ryšiams su užsieniu palaikyti. Tačiau dėl silpnumo toliau ji darėsi vis mažiau ir mažiau betinkanti savo paskirčiai. Dėl to Krašto Apsaugos Ministerija jau 1920 m. kėlė galingesnės radijo stoties reikalą. Kadangi aplinkybės buvo nepalankios, tai šis klausimas, jį pavedus Susisiekimo Ministerijai, gyviau buvo pajudintas tik 1923 m. Tuomet nauja radijo stotis buvo užsakyta prancūzų firmai „Societe Francaise Radioelectrique”. Statyba, dėl įvairių priežasčių gana ilgai užtrukusi, buvo pabaigta 1926 metų pavasarį.

Reikia pažymėti, kad tuo metu, kai buvo pradėta statyti dabartinė Kauno Radijo Stotis (1923), tebuvo turimi galvoje radijo telegrafo, o ne radijo telefono reikalai, nes iš viso tik 1922 metų pabaigoje radiofoninės stotys Europoje pradėjo veikti. Taigi, dar buvo per daug naujas dalykas, kad jis būtų buvęs aiškiai suprastas ir pramatytas statant Kauno Radijo Stotį.

Nors užsakant naują stotį ir buvo numatytas priedas radijo telefonui, tačiau dar negalėjo būti kalbos apie jos pritaikymą radiofoniniams reikalams. Ir tik bebaigiant ją statyti, kai radiofoninis darbas Europoje jau buvo gerokai išsiplėtęs, atsirado gyvo reikalo ir Kauno Radijo Stotį pritaikinti radiofoniniams reikalams. Taip ir buvo padaryta.

Pritaikius radijo stotį radiofoniniam darbui (ne tik telegrafui), radiofoninė siųstuvo dalis pirmą kartą į darbą buvo paleista 1926 m. birželio mėn. 12 d. Ši data ir yra laikoma Lietuvos radiofoninio veikimo pradžia.

Pirmaisiais savo veikimo metais, 1926–1927, Kauno Radijo Stotis buvo viena iš įžymesniųjų. Tačiau jau pradedant 1928 m., kai atsirado visa eilė daug galingesnių radiofoninių stočių, pastarųjų Kauno Radijo Stotis buvo vis labiau ir labiau nustelbiama. Nors iki šiol ir nemaža ji patobulinta, tačiau jos galingumas (7 kW) yra jau per daug žemas, kad ji sėkmingai galėtų atlikti tuos uždavinius, kurie jai skiriami.

Pagaliau Kauno Radijo Stoties veikimo radiuso trumpumas, – ypačiai palygintas su galingesnių radijo stočių kliudančia įtaka, – buvo viena iš priežasčių, kuri vertė vakariniai Lietuvos daliai pastatyti naują radiofoninę stotį netoli Klaipėdos, Jakų dvare (531 m, 565 kc/sek, 10 kW). Mat, palikti Lietuvos Vakarus tik vienoje svetimų radiofonų įtakoje daugeliu požiūriu atrodė esant pavojinga.

Klaipėdos Radijo Stoties siųstuvą, laimėjęs konkursą, įrengė Latvijos Valstybinis Elektrotechnikos Fabrikas (VEF), o stoties stiebus ir būstą pastatė Pašto Valdyba. Vadinasi, visi darbai buvo atlikti pusiau savo, pusiau talkintomis pajėgomis.

Klaipėdos siųstuvas turi 10 kW galingumo antenoje. Pirma bandomoji programa (patefono plokštelių koncertas) buvo perduota 1936 m. kovo mėn. 11 d. Stotis visai priimta buvo gegužės mėn. 20 d. Gegužės mėn. 28 d. Klaipėdos Radijo Stotis jau reguliariai pradėjo transliuoti Valstybės Radiofono programą, nors pašventinta ir oficialiai atidaryta tebuvo tik rugsėjo mėn. 14 d.

Klaipėdos kraštą užimant vokiečiams, paskutinį kartą lietuviška programa buvo perduota 1939 m. kovo mėn. 22 d.

Vilniaus Radijo Stotį (560 m, 563 kc/ sek, 50 kW) lenkai pastatė 1931 m. Iš pradžių ji tebuvo 16 kW galingumo, 1936 m. jos galingumas buvo padidintas iki 50 kW antenoje. Lietuva šią stotį gavo gerokai nukentėjusią nuo vokiečių bombų (vokiečių lenkų karo metu). Ją reikėjo atstatyti. Reguliariam lietuviškos programostransliavimui ji pradėta naudoti 1939 m. lapkričio mėn. 26 d. Pradinis atstatytos stoties galingumas tebuvo tik 1,5 kW. Toliau laipsniškai jis numatomas padidinti iki buvusio 50 kW galingumo.

Dar paminėtina Kauno Trumpų Bangų Radijo Stotis LYR (banga 32,3, galingumas 0,5 kW). Šią stotį prie ilgabangės Kauno Radijo Stoties, Pašto Valdybai pritarus ir remiant, 1938 m. įrengė pati stotis. 1939 m. ji pradėjo ransliuoti kai kuriuos Valstybės Radiofono programos numerius. Tačiau aiškios paskirties ši stotis dar neturi. Galima pasakyti, kad ji tebėra bandymų ir ieškojimų stadijoje.

Mūsų radiofoninė technika (pats radiofonų įrengimas) šiuo metu tebėra dar gana primytivi, nes atsilikusi, ypačiai savo pagelbinėmis įregistravimų priemonėmis. Be nusenusio fonografo čia nieko kita neturima.

Taip atrodo mūsų radijo tachnikinės priemonės, kurios skiriamos programai perteikti. Liečiant antrą radijo technikinių priemonių rūšį – radijo imtuvus, tenka tik trumpai pasakyti, kad mes dar neturime savos radijo imtuvų pramonės. Vietinei imtuvų gamybai priklauso tik kelios smulkios menkareikšmės dirbtuvės. Šiaip imtuvai ir jų dalys įsivežama iš užsienio.

 
2. PROGRAMA
 

Programa yra svarbiausias ir pamatinis visos radijo organizacijos elementas. Ji privalo ne tik siųstuvo, kad galėtų būti perteikiama, bet ir klausytojų, kuriems yra skiriama ir tarnauja. Galima pasakyti, kad visoje radijo, kaip kultūrinės institucijos, organizacijoje programa yra tai, dėl ko stotys turi veikti ir ko klausosi visuomenė.

Iš pradžių lietuviškoji radijo programa tegalėjo būti labai kukli. Mat, nebuvo nei reikalingo pasirengimo, nei kiek platesnio susirūpinimo. O ir šiaipjau į ją žiūrėta daugiau mėgėjų entuziastų akimis. – Kai kurį laiką ji buvo vykdoma stoties būste, tamsiame kambarėlyje. Vėliau radiofonas perkeltas į tinkamesnį būstą mieste. Tačiau visai gero būsto, atitinkančio moderninius radiofonų statybos ir technikos reikalavimus, Valstybės Radiofonas neturi dar iki šiol.

Paminėsime, kad pirmojoje radijo programoje buvo tik bėgamos naujienos, meteorologiniai pranešimai ir mėgėjų koncartai. Tačiau ji greit plėtėsi ir įvairėjo. Dar 1926 m. lapkričio mėn. 22 d. buvo suorganizuotas nuolatinis radijo orkestrėlis. Be to, nuo tų pačių metų gruodžio mėn. 3 d. buvo pradėtos operų ir baleto muzikos transliacijos iš Valstybės Teatro. Taip pat radijo programa, kiek leido jos ribos, buvo papildyta įvairaus turinio paskaitomis, linksmomis radijo programomis ir visa eile naujų vokalinių ir instrumentinių koncertų. Taip pamažu radijas žengė į lietuviškąjį gyvenimą.

Pirmą savo darbo pusmetį Lietuvos Radiofonas veikė tik 297 val., arba vidutiniškai po 1,5 val. per dieną. 1938 m. Valstybės Radiofonas (taip jis pavadintas nuo 1929 m.) veikė jau 2.540 val., arba vidutiniškai 6.9 val. per dieną: vasarą trumpiau, žiemą ilgiau.

Per ilgu ir gal neįdomu būtų plačiau charakterizuoti Valstybės Radiofono programos evoliuciją statistiniais duomenimis. Kadangi ji atskirų dalykų proporcijos atžvilgiu paskutiniais keleriais metais yra beveik stabilizuota, – čia jau nekalbant, ar tai tinkamai atlikta, – tai užteks to, jei šiek tiek sustosime tik ties 1938 metų programa, kurią pavaizduoja lentelė (žr. p. 31).

 

Dalykai Skaičius Valandų
skaičius
%%
valandų
1. Paskaitos 1.685 375 14,7
2. Koncertai: 1.793 754 29,7
a. Instrumentiniai 512 212 8,2
b. Vokaliniai 294 84 3,4
c. Plokštelių 987 458 18,1
3. Transliacijos: 784 720 28,4
a. Muzikinės 375 347 13,7
b. Kitokios 409 373 14,7
4. Vaidinimai 134 99 3,9
5. Specialinės valandėlės 247 112 4,4
6. Informacija 4.872 480 18,9
Iš viso 9.515 2.540 100

 

Tokia Kauno programa. Taip pat paminėtinas Valstybės Radiofono buv. Klaipėdos Skyrius, kuris organizavo vietinę programą Klaipėdoje. Tačiau ši sudarė tik apie 36% (1937 m. – 28%) per Klaipėdos Radijo Stotį transliuotos programos. Didesnė programos dalis (64–72%) buvo transliuojama iš Kauno. Vietinė programa susidėdavo iš informacijų, valandėlių, paskaitų, pamaldų transliacijų, plokštelių muzikos (daugiausia dieninės) ir kai kurių kitų numerių.

Pateiktieji duomenys, plačiau nesistemizuoti ir, rodos, nereikšmingu būdu skirstomi, iš tikrųjų maža tepasako tikrąjį lietuviškosios radijo programos turinį ir jo vertę. Vis dėlto jie rodo, kad Valstybės Radiofonas išaugo (bent kiekybiškai) į žymią kultūrinę įstaigą, su visa eile paskaitų, su gausingomis transliacijomis, su savo simfoninio orkestro koncertais, su nuolatine informacija. Jeigu kartais visai pamatuotai nusiskundžiame kai kuriais, gal net labai stambiais, trūkumais, tai tik todėl, kad norime būti pažangesni ir aktualesni. Pagaliau, – kaip turėsime progos pažymėti kalbėdami apie aktualiuosius lietuviškojo radijo rūpesčius ir uždavinius, – esamieji trūkumai savo žymia dalimi yra ne atsitiktinio pobūdžio, bet pastovaus ir glaudžiai susieto su pačiais pamatiniais mūsų radijo organizacijos trūkumais. O tai jau sako, kad mes plačiau turėtume sustoti ne ties detalėmis, bet ties organizacine visuma, kuria pirmosios remiasi.

 
3. KLAUSYTOJAI
 

Pagal tai, kiek radijas turi klausytojų, galima jau nemaža spręsti, kokį vaidmenį jis vaidino krašto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Kokia būtų kad ir geriausių radijo programų reikšmė, jei jų nebūtų kam klausyti, jei jos neturėtų gyvos auditorijos. Štai kodėl geroje radijo organizacijoje lygiai rūpinamasi ne tik radijo stotimis ir programomis, bet ir radijo klausytojais. Nors, iš vienos pusės, radijas pats savo įdomumu traukia prie savęs klausytojus, tačiau, iš antros pusės, jis privalo ir tam tikrų kitų sąlygų, kad galėtų susidaryti kiek galima didesnis radijo klausytojų skaičius.

 
Atskirais metais
 

Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, žmonės negalėjo nesidomėti radiju. Tuoj po to, kai tik buvo pradėtos perteikti radijo programos, jų klausytojų skaičius greit ėmė augti ir šiandien, net visai neskatinamas, nuolat auga.

Įregistruotų radijo klausytojų atskirais metais Lietuvoje buvo tiek:

Metai Abonentų
skaičius
1924 7
1925 172
1926 323
1927 5.670
1928 10.528
1929 10.762
1930 11.588
1931 12.467
Metai Abonentų
skaičius
1932 13.540
1933 17.350
1934 20.204
1935 26.991
1936 35.234
1937 45.437
1938 59.527

1939 metų kovo mėn. 1 d. įregistruotų radijo abonentų Lietuvoje (su Klaipėdos kraštu) buvo 64.414. 1938 m. iš bendro 59.527 radijo abonentų skaičiaus Klaipėdos kraštui priklausė 10.841 radijo abonentai. Taigi, Didžioji Lietuva 1938 m. (gruodžio mėn. 31 d.) turėjo 48.686 radijo abonentus. 1939 metų spalių mėn. 1 d. Nepriklausomoje Lietuvoje radijo abonentų buvo 59.393.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad radijo klausytujų skaičius palengva didėja. 1938 metais tūkstančiui Lietuvos gyventojų skaičiui teko 4,6 radijo abonentų.

1938m. Nepriklausomoje Lietuvoje, be Klaipėdos krašto, tūkstančiui gyventojų radijo abonentų teko 20,3, o 1939 metų spalių mėn. 1 d. – 24,9.

Ir nors radijo abonentų skaičius gerokai padidėjo, vis dėlto palyginamojoje radijo abonentų statistikoje, kaip matysime, mes šiuo metu nepriklausome nei prie pirmųjų, nei prie vidutiniųjų, bet tik prie paskutiniųjų.

 
Imtuvų rūšimis
 

Paminėtinas, kaip visai natūralus reiškinys, kad Lietuvoje, proporcingai skaičiuojant, radijo klausytojų su detektoriniais imtuvais skaičius vis mažėja, kai klausytojų su lempiniais imtuvais skaičius nuolat didėja. Sakysime, 1928 m. iš 10.528 radijo abonentų detektorinius imtuvus turėjo 7.244 abonentai, arba 31,2% bendro skaičiaus. Tuo tarpu 1938 metais iš 59.527 radijo abonentų detektorinių buvo 8.773, arba 14,7% viso abonentų skaičiaus, o lempinių 50.754 arba 85,3% .

Reikia pažymėti, kad detektorinių abonentų skaičius pas mus 1938 m. visai nustojo augti. Priešingai, ėmė net mažėti. Sakysime, 1937 m. detektorinių abonentų buvo 9.350 (arba 24,1% bendro abonentų skaičiaus), kai 1938 m. (gruodžio mėn. 31 d.) – 8.773. Vadinasi, detektoriniai arba visai nyksta, arba pakeičiami lempiniais. Ir tai daugiausia todėl, kad Kauno Radijo Stotis dėl jos silpnumo tolimesnėse Lietuvos vietose arba visai negirdima, arba girdima labai silpnai. Iš lempinių imtuvų 1938 m. baterinių buvo 18.977 (arba 31,9% bendro abonentų skaičiaus) ir tinklinių 31.777 (arba 53,4% bendro abonentų skaičiaus).

 
Pasiskirstymas vietomis
 

Ne vienu atžvilgiu gana įdomus yra mūsų radijo abonentų pasiskirstymas krašto vietose. Kaip matėme iš statistinių duomenų, 1938 metais Lietuvoje tūkstančiui gyventojų vidutiniškai teko 23,1 radijo abonentai. Visi didesnieji miestai šį skaičių gerokai pralenkė. Sakysime, kalbamais metais tūkstančiui gyventojų radijo sbonentų Klaipėdoje teko 177,5; Kaune – 131,6; Šiauliuose – 100,4; Marijampolėje – 81,5; Panevėžyje – 60,2; Ukmergėje – 57,7. Tuo tarpu skaičiuojant apskritimis, tais pačiais metais radijo abonentų kiek daugiau turėjo tik Pagėgių ir Šilutės apskritys. Pirmojoje tūkstančiui gyventojų radijo abonentų teko 49,7; antrojoje – 35,2. Visose kitose Lietuvos apskrityse radijo abonentų skaičius 1938 metais buvo žemiau vidurkio, t. y. tūkstančiui gyventojų neteko nė 23,1. Mažiausiai radijo abonentų turi Seinų apskritis (tūkstančiui gyventojų 1938 m. teko tik 6,6 radijo abonentų); Tauragės (8,4); Ukmergės (8,6); Marijampolės (9,3): Alytaus (9,9); Zarasų (10,5) ir Utenos (11,1).

Kalbami duomenys aiškiai rodo, kad iš miestų labiausiai radiofikuoti yra Klaipėda ir Kaunas; iš apskričių – Pagėgių ir Šilutės. Tuo tarpu mažiausiai radiofikuotos yra periferinės krašto dalys, nors joms, kaip labiausiai atitrūkusioms nuo didesnių kultūros centrų, radijas daugiausia reikalingas.

 
Profesijomis
 

Statistiniai duomenys rodo, kad 1938 m. gruodžio mėn. 31 d. ūkininkai sudarė 24,7% visų radijo abonentų; valstybės ir savivaldybių tarnautojai – 15,8%; amatininkai – 11,9%; pramonininkai ir prekybininkai – 9,5%; privatinių įstaigų tarnautojai – 8,8%; darbininkai – 7,9%; mokytojai ir dvasininkai – 5,9% ; laisvosios profesijos – 4,8%; bendro naudojimo vietos – 1,6%; kiti abonentai – 9,2%.

Žinant tai, kad ūkininkai sudaro 76,7% visų Lietuvos gyventojų ir tik 24,7% radijo abonentų, yra aišku, jog Lietuvoje mažiausiai radiofikuoti yra ūkininkai ir, žinoma, darbininkai. Tuo tarpu daugiausia radijo abonentų, proporcingai imant, yra iš viešosios tarnybos ir laisvųjų profesijų tarpo. Kai pasraroji kategorija tesudaro tik 3,2% visų Lietuvos gyventojų, tuo tarpu jos radijo abonentai siekia 26,5% viso Lietuvos radijo abonentų skaičiaus (15,8; 5,9 ir 4,8%%). Toliau daugiausia radijo abonentų turi pramonininkai, prekybininkai ir amatininkai. Visi jie, sudarydami apie 10% visų Lietuvos gyventojų ,turi 21,4% bendro Lietuvos radijo abonentų skaičiaus.

 
*

Taip atrodo Lietuvos radijo abonentai istoriniu, geografiniu ir profesiniu požiūriu. Suminėtieji duomenys nėra tokie, kurie nenurodytu visos eilės gyvų uždavinių ne tik mūsų radijo, bet ir, apskritai, viso mūsų kutūrinio gyvenimo vadovams. Plačiau jų neanalizuodami, pabrėšime tik, kad Lietuvos radijas perdaug mažai girdimas tų, kurių yra daugiausia ir kurių didesniu kultūriniu pajėgumu remiasi mūsų valstybinio ir tautinio gyvenimo ateitis. Jeigu radijas reikalingas miestui, jis dar labiau reikalingas kaimui; jeigu jis reikalingas valdininkui ir prekybininkui, nemažiau reikalingas ūkininkui ir darbininkui. Dėl to visi radijo organizaciniai darbai turi būti taip vykdomi, kad kultūrinis gyvenimas būtų prieinamas kiek galima platesniems gyventojų sluoksniams.

 
[...]

 

Kokio radijo stočių tinklo mes šiandien privalome? – Patyrimas rodo, kad ir nedidelė valstybė mūsų dienomis viena radijo stotimi jau nebegali pasitenkinti. ir tai ne tik dėl radijo stočių veikimo radiuso, bet ir dėl daugelio kitų priežasčių: saugumo reikalų, specifinių rajoninių uždavinių, perteikiamos medžiagos gausumo ir kt. Lietuva viena radijo stotimi net ir ne tuo atveju, jei ši būtų pakankamai stipri, – negalėtų pasitenkinti.

 
Centrinė ir reprezentacinė stotis
 

Kiekvienoje valstybėje vienai iš stočių, paprastai galingiausiai, tenka būti centrine ir reprezentacine. Pagal ją lygiuojasi kitos stotys; ji, kaip geriausiai girdima, reprezentuoja kraštą užsienyje.

Plačiau čia netenka kalbėti apie tai, kodėl rūpinamasi, kad to ar kito krašto radijas kiek galima geriau būtų girdimas ir užsienyje. Yra tai ne tik kultūrinės, bet ir politinės įtakos bei propogandos reikalas (tai labiausiai liečia didesniąsias valstybes), yra taip pat reprezentacijos reikalas. Žmonės juk mėgsta proklausyti užsienio stočių. Vardas dažniau ir geriau minimas tų kraštų bei stočių, kurių programa (ypačiai muzikinė) yra įtaigingesnė.

Mums šiuo metu pirmos eilės reikalas yra naujos, pakankamai galingos Kauno Radijo Stoties pastatymas. Savo vieta bei paskirtimi šiai stočiai tenka būti centrine ir reprezentacine valstybės stotimi. Tuo tarpu šiandien dėl silpnumo, taigi dėl permažo veikimo radiuso, ji taip gerai nebetinka nė vidaus tarnybai.

Kiap matėme kalbėdami apie Lietuvos radiją palyginamojoje statistikoje, Kauno Radijo Stotis šiandien turi veikti palyginti labai galingų stočių aplinkoje. Dėl to rūpinantis sustiprinti jos įtaką ir reikšmę, reikia pakelti jos galingumą iki 100–200 kW. Faktiškai tai reiškia, kad reikia pastatyti visai naują radijo stotį.

Pažymėtina, kad prie pamatinių krašto radijo stočių (šalia Kauno Radijo Stoties) turės priklausyti ir Lietuvai grįžusio Vilniaus radijo stotis.

Vilniaus Radijo Stotis dėl karo aplinkybių gauta sudaužyta ir apgrobta. Jos galingumas, kaip ir lenkų valdymo laikais, neturėtų būti mažesnis už 50 kW.

 
Rajoninės stotys
 

Atskiros mūsų krašto dalys gangreit privalo atskirų radijo stočių. Reikia laikyti teigiamu dalyku, kad savo charakteriu ir kultūrine struktūra gerokai individualiems Lietuvos Vakarams buvo pastatyta Klaipėdos Radijo Stotis. Deja, šios stoties, Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, jau nebeturime. Tačiau pats reikalas Lietuvos Vakaruose turėti atskirą radijo stotį yra gyvas, ir gal net labiau, negu kuomet nors anksčiau. Jai turbūt geriausia vieta būtų Telšiai, kuriems šiaip ar taip yra skirta būti pačiu stambiausiu Žemaičių gyvenimo centru.

Kitoms Lietuvos dalims atskirų radijo stočių ir programų reikalas augs pagal tai, kaip su kultūrine pažanga siesis jų individualumas ir kiek reikės pastarojo pataisyti, norint kultūros ir visuomenės darbe pasiekti didesnio tempo. Tačiau jau ir netolimų uždavinių eilėje ryškėja reikalas naujos radijo stoties šiaurės ir rytų Lietuvai. Jai vieta galėtų būti numatyta Panevėžyje ar kiek į pietų rytus nuo jo.

Abi kalbamos rajoninės stotys be pertransliuojamos centrinės radijo stoties programos galėtų turėti ir savas specifines, labiau pritaikintas jų atstovaujamiems rajonams. Šių stočių galingumas siektų nuo 10 iki 30 kW.

 
Lokalinės stotys
 

Didesniuose žmonių centruose gali būti įrengiamos vadinamos lokalinės stotys, skiriamos ribotos vietos tarnybai, sakysime miesto. Jų galingumas būna paprastai nedidelis, nuo 0,5 iki keleto kilovatų. Lietuvoje lokalines stotis galėtų turėti Vilnius ir Kaunas.

 
Kova dėl eterio
 

Stiprinti radijo veikmę periferinėse krašto dalyse yra reikalo ir ryšium su svetimomis pastangomis, turinčiomis tikslo radijo pagelba vienaip arba antraip veikti kito krašto visuomenę. Tokios nepaslepiamos tendencijos turi daugelis kraštų. Ji išreiškiama ne tik didesniu stočių galingumu, bet kyšo ir programose. Ateina metas, kada kova dėl eterio išaugs iki beprotystės. Yra, tiesa, neoficialių žinių, kad ne tik Sovietų Rusijos, bet ir Prancūzijos bei Vokietijos kai kurias radijo stotis norima sustiprinti iki 1000 kW galingumo. Kitos valstybės, bent didžiosios, šiose varžytynėse stengsis taip pat neatsilikti. Toks rungtyniavimas stočių galingumu mažoms valstybėms stato vieną uždavinį: neįsileidžiant į nelygią konkurenciją, ginti savo radijinius interesus rajoninių stočių pavidalu.

 
[...]

 


RADIJAS LIETUVOJE - ISTORIJA
© Sigitas Žilionis, 2006-2019 Nusišypsok! 2006 rugpjūtis