Radio v dni vojny. Maskva, 1975

TŪKSTANTIS LIETUVOS RADIJO DIENŲ

Jonas Miliušis

 

1941 metų birželis buvo šiltas ir saulėtas. Jau metai, kai Lietuva laisviau atsikvėpė, nusimetusi ponų priespaudą ir įstojusi į Sovietų Sąjungos sudėtį. Kaip ir visur, daug gerų permainų įvyko ir radijuje.

Vis stipriau ir plačiau per Kauno ir Vilniaus radiją skambėjo socialistinio krašto, statančio naują gyvenimą, balsas. Per dešimt mėnesių du kartus padidėjo radijo transliacijų apimtis. Jeigu visai neseniai lietuviškas žodis eteryje skambėjo tik septynias su puse valandos, tai dabar jį buvo galima girdėti su trumpomis pertraukomis nuo pusės šešių ryto iki vidurnakčio. Kūrėsi naujos redakcijos, didėjo darbuotojų skaičius. Paskutiniaisiais buržuazinio valdymo metais Lietuvoje Kauno radijuje dirbo tik šešiolika žmonių, Vilniaus radijuje - aštuoni. Gi sovietiniuose radijo komitetuose dirbo apie du šimtus darbuotojų, tarp jų buvo ir šių eilučių autorius.

 

Birželio 22-osios sekmadienio rytą Lietuvos žemę ir jos gyventojus pažadino bombos. Jokių oficialių pranešimų apie prasidėjusį karą nebuvo. Tačiau jų ir nereikėjo, nes jau auštant hitleriniai maitvanagiai ypač įnirtingai puolė Kauną, kuris tuomet buvo vyriausybinis ir politinis Sovietų Lietuvos centras.

Dangumi iš vakarų į šiaurę plaukė grėsmingos svetimų bombonešių eskadrilės. Virš miesto stogų riaumodami skriejo lėktuvai, ant kurių sparnų matėsi juodi kryžiai. Juos pasitiko kulkosvaidžiai bei priešlėktuvinės artilerijos sviedinių sprogimai.

Maždaug 11 valandą paaiškėjo, jog iš Maskvos bus transliuojamas svarbus pranešimas. Apie vidurdienį eteryje pasigirdo sostinės balsas: „Kalba Maskva!”

Transliacijos vis dar vyko, o Kauno radijas iš respublikinės telegramų agentūros ELTA jau gavo pirmuosius vyriausybinio pranešimo vertimo į lietuvių kalbą puslapius. Man nepavyko išklausyti pranešimo iki pabaigos, nes pačiam teko jį skaityti.

Vakare mane netikėtai pašaukė pas Komiteto pirmininką Juozą Banaitį. Tai buvo išsilavinęs muzikantas ir rašytojas, visada ramus, niekada nekeliantis balso. Ir šį kartą jis kreipėsi į mane dar tyliau, ramiau, negu paprastai:

- Reikia nutraukti darbą. Liepk išjungti aparatūrą. Naktį būtina pasitraukti iš miesto: likti pavojinga, o mes privalome tęsti savo darbą.

Lauke stovėjo pirmininko automobilis, kuriame be jo jau sėdėjo keletas darbuotojų. Iki šiol niekaip negaliu suprasti, kaip į „opelį” tada tilpo aštuoni žmonės...

Apie vidurnaktį mes atvažiavome į Daugpilį, kaimyninės Latvijos miestą. Kodėl mes atvykome būtent čia, tapo aišku ryte. Paaiškėjo, kad karo veiksmai atkirto kelią į Kauną ir Vilnių. Reikėjo rasti būdą, kad eteryje vėl suskambėtų lietuviškas žodis. Rytą Komiteto pirmininkas pasitarė su respublikos vadovais, aplankė Šiaurės-vakarų fronto štabą, o po to trys Lietuvos radijo darbuotojai kariniu automobiliu nedelsiant išvyko į Rygą, kur trumpam apsistojo ir suorganizavo laidas. Bet štai kartą mums pranešė, kad frontas jau artinasi ir būtina išvažiuoti...

 

Neilgam nutilo eteryje Sovietų Lietuvos balsas. Liepos 15 d. prasidėjo laidos lietuvių kalba iš Maskvos. Čia, Visasąjunginiame radijuje, įsikūrė lietuviškų laidų redakcija, apjungusi Vilniaus ir Kauno radijo komitetų darbuotojus.

Pradžioje iš Maskvos buvo transliuojama tik viena laida lietuvių kalba. Ji buvo palyginti trumpa - buvo skaitomi pranešimai iš fronto ir dar keletas žinučių. Tuo laiku Maskvoje lietuviškų transliacijų klausimus tvarkė tik žinomas rašytojas Antanas Venclova.

Po istorinės pergalės prie Maskvos lietuviškos redakcijos veiklos laukas gerokai išsiplėtė. 1942 metų pradžioje kasdien buvo transliuojamos dvi rytinės, dieninė, vakarinė ir naktinė laidos. Jų apimtis buvo dvi valandos. Redakcija palaikė ryšį su evakuotais ir užnugaryje dirbusiais respublikos gyventojais, o taip pat su Lietuviškosios divizijos kariais ir partizanais.

Didelę pagalbą mums suteikė Lietuvos kultūros ir meno darbuotojai, tuo metu gyvenę Maskvoje - Salomėja Neris, Liudas Gira, Kostas Korsakas, Eduardas Mieželaitis. Apybraižas ir pranešimus iš fronto siuntė prozininkas Jonas Marcinkevičius. Negalima nepaminėti poeto ir žurnalisto, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko Justo Paleckio, Sovietų Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininko Jono Šimkaus, poetų Vlado Mozuriūno, Vacio Reimerio. Vieni dirbo radijuje, kiti padėjo, rašydami straipsnius ir apybraižas, dažnai patys skaitydami savo kūrinius prie mikrofono.

Lietuviškos redakcijos veikla nuolat plėtėsi. 1944 metų pavasarį jau skambėjo aštuonios laidos per parą, jų bendra trukmė buvo daugiau nei keturios valandos. Jų klausėsi apkasuose ir žeminėse, partizanų būriuose, sovietiniame užnugaryje; ypač brangios jos buvo laikinai okupuotos Lietuvos gyventojams. Jokie grasinimai negalėjo sutrukdyti lietuviams klausytis tiesos balso.

Manęs nebuvo tarp tų, kurie 1941 metų liepą pradėjo dirbti lietuviškoje Visasąjunginio radijo redakcijoje. Kartu su 16-tąja lietuviškąja šaulių divizija aš išėjau į frontą. Tačiau 1944 metų balandžio pabaigoje buvau demobilizuotas, atvykau į Maskvą ir vėl tapau diktoriumi. Malonu buvo tuo metu dirbti prie mikrofono: beveik kiekvieną vakarą skaitydavau Vyriausiojo Kariuomenės Vado įsakymus apie šlovingas mūsų Raudonosios Armijos pergales. Gudijoje prasidėjo platus mūsų kariuomenės puolimas Lietuvos kryptimi. Kasdien iš fronto ateidavo pranešimai apie Gudijos miestų ir miestelių, geležinkelio mazgų ir gyvenviečių išlaisvinimą, nuo kurių Lietuva buvo ranka pasiekiama.

Liepos 8-ąją radijas paskelbė, kad sovietų kariuomenė apsupo vokiečių garnizoną Vilniuje ir kovos vyksta miesto gatvėse. Tomis dienomis pas mus beveik netildavo telefonas: kiekvienas Maskvoje gyvenęs lietuvis domėjosi naujienomis, o daugelis tiesiog ateidavo į redakciją. Visi darbuotojai sėdėdavo darbe iki gilios nakties, laukdami, kad tuoj tuoj ateis ilgai laukta žinia apie Vilniaus išlaisvinimą. Daugelis ir nakvodavo čia pat redakcijoje.

Pagaliau liepos 19-osios pavakare mums paskambino iš Visasąjunginio radijo „Paskutinių naujienų” redakcijos ir pranešė, kad laukiamas svarbus pranešimas ir saliutas. Nesunku buvo suprasti, kodėl apie tai pasakė lietuviškajai radijo redakcijai. Su nekantrumu laukėme Maskvos šaukinių. Apie pusę dvyliktos nakties Maskvos radijas staiga nutraukė koncertą, ir po trumpos pauzės pasigirdo melodingi garsai. Užgniaužę kvapą, mes klausėmės iškilmingo J. Levitano balso:

„Trečiojo Gudijos fronto kariuomenė šiandien, liepos 19-ąją, po penkių dienų mūšių sunaikino vokiečių garnizoną, apsuptą Vilniaus mieste, ir išlaisvino Sovietų Lietuvos respublikos sostinę nuo fašistinių grobikų...

Šiandien, liepos 19-ąją, 23 valandą 30 minučių mūsų Tėvynės sostinė Maskva Tėvynės vardu saliutuoja šauniems 3-ojo Gudijos fronto kariams, užėmusiems Sovietų Lietuvos sostinę - Vilniaus miestą”.

Visų akyse buvo džiaugsmo ašaros. Mes puolėme į gatvę, kur jau griaudėjo saliutas. Aidint paskutinei salvei grįžome į redakciją ir radome prie rašomojo stalo su mašinėle J. Baltušį, kuris jau vertė įsakymą į lietuvių kalbą. Jis skubėjo pranešti visai Lietuvai, kad virš Gedimino bokšto jau plevėsuoja raudona vėliava. Tą patį vakarą paskutinėje laidoje iš Maskvos pirmą valandą nakties radijo bangos išplatino pranešimą lietuvių kalba apie Vilniaus išlaisvinimą.

Rytojaus dieną Vyriausiojo Kariuomenės Vado įsakymas pakartotinai buvo skelbiamas visose Lietuvos radijo laidose. Po to skambėjo maršai, dainos. Dieninėje laidoje poetė Salomėja Neris susijaudinusi džiaugsmingai kreipėsi į visą Lietuvą:

„Greičiau už greitąjį traukinį, lengviausiąjį auto, greičiau už sakalo sparnus lekia pergalė.

Pergalė - skamba kaip paskutinės kulkos, nukreiptos į priešą, sprogimas. Ji didelė, ryški ir kaitinanti, tarytum saulė. Ją iš toli mato ir jaučia nūnai kiekvienas...

Prieš septynis šimtmečius grobė mūsų kraštą vokiškieji riteriai. Ką jie jautė, žiūrėdami į laužo liepsną ankstyvo ryto aušroje? Ramiai ir išdidžiai pasitiko laisvą mirtį lietuviai - moterys, seneliai ir vaikai. Gal būt ateiviai didžiavosi savo pergale? Ne, nešildė jų laužo liepsna: šalti nebylios baimės nagai skverbėsi per jų geležinius šarvus.

Užgrobę svetimą žemę, pavergę gyventojus, jie manė pasiekę pergalę...

Pamiršo vokiečiai drąsius laisvos Lietuvos sūnus - kokie ryškūs gaisrai nušviesdavo tamsias naktis, kai jie degindavo ateivių pilis, vergvaldžių lizdus, kai pjudydavo šunimis priešą, nerandantį kelio atgal, skęstantį miško klampynėje.

Taikią ir darbščią lietuvių tautą jie vadino laukine ir grobikiška tik todėl, kad ji niekada nesilenkė pavergėjams - hercogams ir markgrafams, vyskupams ir kunigaikščiams, nes tautos širdyje ugnimi ir krauju buvo įrašyta: laisvė arba mirtis!

O ką tikėjosi rasti mūsų žemėje šių dienų kryžiuočiai? Gal būt, jie galvojo, kad lietuvis turėtų pamiršti amžiais jam darytą skriaudą ir ją atleisti? Ir neatleis, ir nepamirš. Nenulenkė ir nenulenks galvos lietuvis prieš savo krašto pavergėjus...

Lietuvis petys į petį žengia su galingąja Raudonąja Armija, daugelio mūšių nugalėtoja, jis žengia ir neša bendrą pergalę, laisvę savo liaudžiai, žengia į savo sostinę Vilnių...”

Po Vilniaus išvadavimo daugelis redakcijos darbuotojų išvažiavo į tėvynę, tame tarpe ir J. Baltušis, paskirtas Respublikinio radiofonijos ir radiofikacijos komiteto pirmininku. Savo įgaliojimus jis perdavė V. Reimeriui. Keliems darbuotojams ir man reikėjo likti Maskvoje ir tęsti darbą, kadangi tuo metu Lietuvoje dar nebuvo nei vienos radijo stoties.

Kitą dieną po Vilniaus išvadavimo niekas neišdrįso įeiti į namą Nr. 22 Lenino prospekte, kur anksčiau buvo Radijo komitetas. Tik vakarop ant pastato atsirado užrašas, skelbiantis, kad namas išminuotas. Radijo stoties pastatas buvo nuniokotas, vertingi prietaisai ir įrengimai išvežti arba sunaikinti. Studijoje nebuvo nei mikrofonų, nei stiprintuvų, netgi ryšių ir signalizacijos laidai - ir tie buvo nutraukti.

Dar baisiau atrodė Kauno radijo stotis, sugriauta vokiškųjų okupantų. Ten, kur kadaise tarp aukštų ąžuolų kyšojo 150 metrų aukščio bokštai, dabar riogsojo geležies laužo krūva, o pastato vietoje juodavo griuvėsiai.

Tik 1944 metų rugsėjo pradžioje paskutinieji lietuviškosios redakcijos darbuotojai atsisveikino su draugais maskviečiais, su svetingąja Visasąjunginio radijo pastoge, iš kur daugiau nei tūkstantį dienų buvo transliuojama į okupuotąją Lietuvą. Ir pagal savo jėgą bei reikšmingumą šis tiesos balsas prilygo ginklui.

 

Iš rusų k. vertė Sigitas Žilionis