„Mokslo Lietuva” 1998.02.25 Nr.4(162)

5. Pasaulyje - kaip savo namuose

Gediminas Zemlickas

Okupantą pakeitė okupantas

Reikia turėti mintyje, kad vokiečiai išviję sovietus iš Lietuvos ir ją užėmę atėjo ne kaip išvaduotojai. Lietuvą jie užėmė tik kaip sovietinės teritorijos dalį, bet ne savarankišką valstybę.

Antai, pirmąją karo dieną - 1941 m. birželio 22-ąją - Tauragė buvo jau vokiečių rankose. Iš kalėjimo bemat paleisti sovietų kaliniai, tarp jų ir Juozas Narušis, Lietuvos atsargos karininkas, kuris iki vokiečiams 1939 m. užgrobiant Klaipėdą buvo Pagėgių stoties veterinarijos gydytojas. Prie Tauragės turėjo savo ūkį. Birželio 23 d. J. Narušis vokiečių karinės vadovybės buvo paskirtas Tauragės miesto burmistru. Tačiau jau kitą dieną atėjo du gestapininkai ir J. Narušį išsivedė. Po poros dienų rastas jo lavonas. Gestapininkai atkeršijo lietuviui už tai, kad jis Pagėgiuose būdamas veterinarijos gydytoju memelenderiams trukdė prekiauti arkliais.

Tokios tad buvo jau pirmųjų karo dienų aplinkybės Lietuvoje. Istorikas Jonas Dainauskas, šį atvejį pateikęs kaip gana tipišką, pacitavo ir trumpą ištrauką iš JAV leisto „Darbininko”, išspausdintą 1941 m. liepos 6 dieną:

„O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač Lietuvos jaunimo dvasia. Prie pirmos progos Lietuvos kariai, šauliai ir moksleiviai sukilo prieš sovietų tironiją ir visam pasaulyje parodė, kokia propagandos melagystė, esą Lietuva savo noru pasidavusi sovietų Rusijai. Parodė ir tai, kaip buvo nepakenčiamas Lietuvos liaudžiai rusiškas bolševizmas”.

Tie žodžiai išreiškia 1941 m. birželio sukilimo dvasią. Tą esmę, kurios suvokimo kartais labai stinga dabartinei Lietuvos visuomenei. Neretai abejojama sukilimo tikslingumu (beje, kaip ir pokario rezistencijos tikslingumu), kai pačių sovietų duomenimis 1944-1953 m. žuvo apie 37 tūkst. Lietuvos partizanų. Kartais net inteligentai prisipažįsta nieko negirdėję apie Lietuvos 1941 m. birželio mėnesio sukilimą.

Rusija ligi šiol neatšaukė Ribentropo-Molotovo pakto ir jo slaptųjų protokolų, nors ši šalis ir pasiskelbė esanti Sovietų Sąjungos įsipareigojimų vykdytoja bei teisių perėmėja. Ar ne tokių pat priekaištų nusipelno ir atitinkamos Lietuvos instancijos, kurios to nė nepareikalauja iš didžiosios kaimynės. Ligi šios dienos Lietuvoje niekas net nepamėgino iškelti bylos už vidaus reikalų ministro generolo K. Skučo ir Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio nužudymą (abu pareigūnus sovietai areštavo 1940 m. birželio 15 d.), taip pat policininko Barausko Alytaus apskrity nužudymą. Tų pačių metų birželio 15 d. apie 3 val. ryto į policininko Barausko butą įsiveržė šeši rusų kariai, išsivedė jį į lauką, kapojo kardais, o paskui nušovė.

Šie valstybinio banditizmo aktai turi būti teisiškai įvertinti. Svarstydami, nagrinėdami, ką Lietuvos vyriausybė ir valstybinės institucijos padarė 1939-1940 metais ir ko nepadarė, lyg ir šešėlyje paliekame savo pačių prievoles istorijai ir tos istorijos dalyviams.

Todėl šį skirsnį geriausia užbaigti istoriko Jono Dainausko žodžiais: „Istorija nėra atskirų įvykių vėrinys - jie persipynę vienas su kitu. Kuo didesnė žmonėse savosios tautos vizija, tuo stipresnė tauta, tuo lengviau gali atsispirti pavojui. Todėl labai svarbu, kad lietuvių tauta liktų kuo labiau lietuviška”.

Su užduotimis - į Berlyną

Panašiai pertraukoje tarp renginių pavyko pakalbinti aktyvų rezistencijos dalyvį teisininką Mykolą NAUJOKAITĮ, buvusį Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo narį, bolševikų kalintą sunkiųjų darbų kalėjime. Simpoziume M. Naujokaitis skaitė paskaitą „Lietuvos aktyvistai pogrindyje sudarant Lietuvos laikinąją vyriausybę ir ruošiant sukilimą be nacių žinios”.

ML. Gerbiamas p. Naujokaiti, kokia Jūsų interesų sritis?

M. Naujokaitis. Senam pnsininkui būtų sunku pasakyti, kokie tie nauji jo interesai.

ML. O kokie seni?

M. Naujokaitis. Karo metais buvau Kauno miesto teisėjas. Vieną dieną vokiečiai atėjo manęs areštuoti, bet mano sekretorė spėjo atbėgti pirma jų ir įspėti mane. Nusiėmiau savo insignijas, paskelbiau teismo pertrauką ir išėjau. Koridoriuje susitinku du vokiečius, jie klausia: „Kur posėdžiauja teisėjas Naujokaitis?” Atsakiau, jog už poros durų, toliau. Jie nuėjo, o aš puoliau bėgti.

ML. Kuo neįtikote vokiečiams?

M. Naujokaitis. Aš pasirašiau lietuvių inteligentų atsišaukimą, naciai tai laikė dideliu prasižengimu prieš Vokiečių imperiją. Buvau LAF centro valdybos narys, su Pilypu Naručiu dirbome kartu.

ML. Paminėjote vieną savo bendražygį. Kaip apskritai apibūdintumėte žmones, su kuriais kartu Jums teko dalyvauti rezistenciniame judėjime?

M. Naujokaitis. Viską atiduoti Lietuvai - šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai - tokia nuostata vadovavomės.

ML. Suprantu, kad Jūsų kartos žmonėms tai nėra vien skambūs žodžiai. Tačiau iš kur tas tautinis ir pilietinis sąmoningumas?

M. Naujokaitis. Galiu kalbėti savo paties pavyzdžiu. Nuo jaunų dienų buvau skautas, ir kiek save atsimenu, visada buvau įsitikinęs, kad Tėvynei reikia atiduoti visa, ką turi. Tėvynė mus saugojo, gynė, padėjo išlaikyti gimtąją kalbą. Ir mano tėvas, kaimo vaistininkas, Antanas Naujokaitis nuo pat jaunų dienų dirbo Tėvynei. Jis buvo knygnešys, iš Rytprūsių knygas į Lietuvą gabeno. Mama Stefanija dirbo su kaimo žmonėmis, buvo akušerė ir Angelaičių organizacijos kūrėja kaime.

Tiek tėvas, tiek motina buvo šauliai, tad mūsų namuose patriotiškumo nestigo. Gimnazijoje tapau skautu, vykdavome į minėjimus, stovyklas. Atvykęs studijuoti į Kauną prisidėjau prie akademikų skautų korporacijos. Vėliau organizuodavome iškylas baidarėmis iš Liškiavos į Kauną, iš Kauno į Jurbarką ir Kuršių marias, Nerimi į Kauną.

ML. Nuo žygių baidarėmis iki rezistencinio judėjimo tikriausiai nėra trumpas kelias?

M. Naujokaitis. Prie rusų prieš karą apie iškylas baidarėmis nebuvo nė kalbos. Todėl ėmėme rengtis slaptam veikimui. Susidėjome su majoru Vytautu Bulvičiumi ir padėjome organizuoti LAF. Paskui su V. Bulvičiumi tarėmės, kad mums būtinai reikia žinoti, ką apie vokiečius žino pulkininkas Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos pasiuntinys Berlyne. Patikimos informacijos neturėjome. Daugelis pabėgėlių žūdavo prie sienos. Prisimenu leitenantą Šurplaitį; jį giminaitis išdavė rusams, o šie jį sukapojo kirviais, o paskui sušaudė.

ML. Kaip tomis aplinkybėmis LAF vadovai susisiekė su pulkininku K. Škirpa Berlyne?

M. Naujokaitis. Majoras V. Bulvičius sutiko, kad vykčiau į Berlyną - su visais įgaliojimais, kokių reikėjo. Rusai mane pradėjo persekioti, todėl nuo 1940 m. gruodžio vidurio iki 1941 m. vasario pradžios turėjau slapstytis, traukti iš vienos vietos į kitą. Dažnai buvodavau Putvinskių dvare prie Kelmės, nuvykdavau į Panevėžį, nuvažiuodavau ir pas tėvus.

1941 m. vasario 9 d. perėjau sieną į Vokietiją. Ten mane pasitiko lietuvis karininkas, pasitraukęs anksčiau ir perėjęs į vokiečių tarnybą. Jis mane aprūpino kelionės bilietu, ir aš išvažiavau į Berlyną. Pulkininko K. Škirpos aplinkoje dirbau du mėnesius.

ML. Kaip apibūdintumėte šį žmogų? Teko girdėti labai prieštaringų vertinimų.

M. Naujokaitis. Susitikęs su pulkininku K. Škirpa perdaviau jam LAF prašymą - sutikti būti Lietuvos laikinosios vyriausybės ministeriu pirmininku. Gal pusantro mėnesio praleidau „pumpuodamas” Škirpą. Tai buvo labai geras žmogus, išties didelis patriotas, norįs padaryti viską, kad Lietuva būtų laisva.

ML. Lietuva buvo atsidūrusi tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos gniaužtų. Ar nesijautėte iš anksto pasmerkti? Turiu mintyje LAF ir Berlyno LAF narius.

M. Naujokaitis. Jautėmės labai bejėgiškai. Žinojome, kad mes nei rusų, nei vokiečių nenugalėsime, bet galvojome, kad kai tie du didieji susipeš, tai ir mūsų galimybės padidės.

ML. Tuos du mėnesius išgyvenote ne tik su K. Škirpos žmonėmis, bet ir su vokiečiais. Kaip sekėsi, ar vokiečių žvalgyba žinojo, kad esate LAF vadovo Vytauto Bulvičiaus emisaras?

M. Naujokaitis. Jei ir žinojo, tai man nesakė. Vokiečiai galėjo turėti jiems prieinamos informacijos. Berlyne sukausi visai neblogai. Vokiečių kalbos šiek tiek mokėjau iš mokyklos laikų, tad labai greitai pagavau žodžių žaidimą. Gavau net darbą vokiečių buhalterijos firmoje.

ML. Kurios valstybės represinis aparatas buvo grėsmingesnis - Vokietijos ar Sovietų Sąjungos? M. Naujokaitis. Nelengva atsakyti. Į Vokietiją atvykau kaip vokiečiams pakenčiamas žmogus. O rusams buvau nepakenčiamas.

ML. Ar karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Jums ir Jūsų bendražygiams buvo netikėtas?

M. Naujokaitis. Ne, mes ta idėja gyvenome. Tiesiog drebėjome laukdami, kad tai įvyktų. Sėdėdamas bolševikų kalėjime kiekvieną dieną meldžiausi: „Dieve, atsiųsk mums karą...” Labai nusivyliau, kai karas, kurio pradžios datą žinojome, neprasidėjo.

ML. Karo geidėte dėl to, kad tikėjotės naudos Lietuvai, o ne todėl, kad būtumėte buvęs didelis kraugerys? Tik tokiu būdu sovietai galėjo pasitraukti iš Lietuvos? Taip tikėjotės pasinaudoti istorine galimybe ir atstatyti prarastą Lietuvos valstybingumą?

M. Naujokaitis. Visai teisingai, nedaug aš to kraujo iš kitų išgėriau. Man nuleido nepalyginamai daugiau. 1941 m. balandžio 11 d. pereinant sieną rusai mane pastebėjo ir gaudė. Turėjau slapstytis, bėgti. Galų gale buvau apsuptas ir labai smarkiai sužeistas. Perkirstos kojos, rankos, peršauta krūtinė.

ML. Tačiau likimas, nors siuntė Jums didelius išbandymus - sunkius sužeidimus, areštą, sunkiųjų darbų kalėjimą, - bet buvo ir savaip gailestingas: išlikote gyvas, gyvenate tarp savo tautiečių JAV...

M. Naujokaitis. JAV visą laiką bendravau su lietuviais, vadovavau skautams. Buvau skautų rajono vadas ir vyriausias skautininkas.

ML. Ar prisiminimais dalytis nesibaimindavote?

M. Naujokaitis. Kartais taip, kartais ne. Dažniausiai ne. Tačiau oficialūs JAV pareigūnai, net tie žmonės, kurie būtų norėję daugiau sužinoti apie Vokietijos santykius su Lietuva ir Lietuvos santykius su Sovietų Sąjunga, niekada neaplankė manęs, neparodė noro pasikalbėti.

ML. Ar kiti Jūsų pažįstami mūsų tautiečiai tokios baimės nejaučia - dalytis prisiminimais?

M. Naujokaitis. Žinai, ne. Nors esu tikras, kad ir dabartinės Rusijos saugumo tarnybose pusė žmonių - seni kagėbistai.

Simpoziumo Specialiųjų programų „1941 m. birželio sukilimas” bei „Rezistencija 1940-1942 metais” vadovas buvo dipl. inž. Pilypas Narutis. Aukštas, lieknas, asketiškos išvaizdos vyriškis. Labai santūrus. Gana tipiškas inteligentas iš prieškario laikų. Netipiški paprasčiausiai neišliko - neišgyveno.

P. Narutis perėjo Štuthofo koncentracijos stovyklos pragarą, kurį jis vadina, kad ir kaip būtų keista, nepiktai - „Štuthofo akademija”... Ko gero, tai taip pat didelės gyvenimiškosios išminties požymis. Apie gerbiamo Pilypo „akademijas” dar bus progos kalbėti, dabar tik priminsime, kad P. Narutis buvo LAF įgaliotinio pavaduotojas (viceministro rangas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje), vadovavo labai aktyviai LAF jaunimo grupei, kurią pats ir buvo sudaręs. Grupės nariai lankydavosi įvairiose vietovėse su prakalbomis, nes kitos priemonės buvo neprieinamos. Anot dr. Adolfo Damušio, tai irgi prisidėjo prie būsimo sukilimo visuotinumo.

- Rengdamas šį simpoziumą siekiau surinkti gyvus tų įvykių dalyvius ir liudininkus, - aiškina dipl. inž. Pilypas Narutis. - Pradėjau nuo to meto Lietuvos diplomatijos šefo dr. Stasio Bačkio. Prašiau atsakyti, ar jis sutiktų atvykti į simpoziumą ir pasiūliau pranešimo temą „Lietuvos laikinoji vyriausybė ir Lietuvos užsienio atstovybės”. Dr. S. Bačkis atsakė, kad bendradarbiavimas buvo glaudus, ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sprendimus vykdė ir Lietuvos atstovybės užsienyje. Visa tai darė įspūdį ir kitoms valstybėms. Mes prašėme, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) būtų pripažinta, tačiau JAV dėl tam tikrų priežasčių jos nepripažino. Hitleris kurį laiką delsė, matyt, laukdamas, ar kas LLV pripažins. Kadangi niekas nepripažino, tai mėgino ją nušalinti, taip pat uždraudė ir LAF veiklą.

Gavęs pirmą kvietimą 92 metus einantis dr. S. Bačkis atsakė kažin ar galėsiąs atvykti... Matyt, dar kiek svarstė ir abejojo. Po antrojo kvietimo atsakė: „Mano sveikata jau silpnėja, jau aš nelabai galėsiu atvykti”. Trečiajame laiške dr. S. Bačkis parašė neatvyksiąs, bet sveikinąs simpoziumą.

ML. Ar nepavėluota su šiuo renginiu? Juk dauguma dar gyvų 1941 m. sukilimo bei rezistencijos dalyvių jau devyniasdešimtmečiai seneliai?

P. Narutis. Man labai gaila trijų į simpoziumą kviestųjų, kurie 1997 m. mirė. Norėjo dalyvauti, ruošė savo pranešimus. Tai žurnalistas Bronys Raila, dr. Antanas Marčiukaitis bei prof. Romas Šatas.

Bronys Raila rengė pranešimą „Berlyno LAF įtaka 1941 m. sukilimui Lietuvoje”. Jis buvo likęs vienintelis liudininkas iš Berlyno lietuvių aktyvistų fronto, beveik dešinioji pulkininko Kazio Škirpos ranka - vadovavo jo spaudos informacijos skyriui. Taigi B. Raila buvo pasiryžęs prabilti, nušviesti Berlyno įvykius. O mes turime tik netiesioginės medžiagos. Savo paties pranešime minėsiu, kad lietuvių nacionalistų partija buvo kuriama ne Lietuvoje, o jau tuo metu Berlyne. Visur painiojosi gestapas. Kadangi K. Škirpos vadovaujamas Berlyno LAF tos naujos partijos veikėjus išgąsdino, tai jie nutarė būti opozicijoje, Bronys Raila tuos dalykus galėjo gerai išaiškinti.

ML. Bronys Raila - garsus publicistas, todėl sunku patikėti, kad apie tuos jo gyvenime svarbius dalykus nebūtų parašęs.

P. Narutis. Retsykiais apie tai pasakodavo, apskritai yra nemažai kalbėjęs. Priklausydavo nuo jam pateikiamų klausimų ir aplinkybių. Bet simpoziume būtų prabilęs specialiai šia tema. Ar jis yra ką parašęs? Reikės susisiekti su jo žmona ir pasiteirauti. Bronys Raila gyveno Los Angele - iš Čikagos taip pat toli, kaip ir Lietuva.

Kitas svarbus asmuo, kurio netekome - tai medicinos daktaras Antanas Marčiukaitis. Jis Kaune dirbo senelių prieglaudoje, organizavo greitąją pagalbą. LAF štabui Kaune pasiūlė gerai užkonspiruotas patalpas - Žaliakalnyje, senelių prieglaudoje. Ten buvo išskirtas specialus kambarys, lauke budėjo patikimas sargybinis, tad pogrindininkai jautėsi gana saugiai. Kaip buvęs LAF štabo slaptosios būstinės direktorius, dr. A. Marčiukaitis simpoziumui rengė pranešimą „LAF štabo slaptosios būstinės pasiruošimas 1941 m. sukilimui”.

Trečioji mūsų netektis - ir ypač skaudi - fizikos-matematikos prof. Romas Šatas. Jo netekome savaitę prieš prasidedant simpoziumui. Profesorius dirbo JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje. Prezidento Ronaldo Reigano laikais JAV rengiantis „žvaigždžių karo” programai mūsų tautietis apskaičiavo vadinamąjį magnetinių jėgų srautą, kuris leistų branduolinio ginklo raketomis ginkluotus priešo lėktuvus susekti ir sunaikinti.

Prieš Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą Romas Šatas Lietuvoje konstravo nedideles radijo stotis. Aleksote jo įrengtoji radijo stotis Vilniaus radijo stoties banga pirmoji kreipėsi į lietuvių tautą jau 1941 m. birželio 22 d. po pietų. Reikia priminti ir R. Šato bendražygius - Pundzių, Kučinską. Šie vyrai paskelbė, kad štai Kaunas jau yra jų rankose ir sovietams lieka viena - pasiduoti. Kad rusai Vilniaus radijo stoties bangą sekė, rodo ir toks faktas: man žvalgai pranešė, jog iš NKVD pastato rūksta dūmai. Vadinasi, buvo deginami dokumentai.

Iš pirmos nuovados, kurią buvome užėmę, paprašiau nuvažiuoti ir areštuoti Justą Paleckį, sovietinės vyriausybės vadovą. Bet kai mūsų vyrai nuvažiavo, J. Paleckio nerado - jis spėjo susipakuoti bagažą ir ką tik buvo pabėgęs. Jautė, kad juos gaudys.

Per naktį Kauną mes beveik užėmėme. Užimant paštą ypač šauniai veikė Juozas Rudokas. Jis atjungė sovietų kariuomenės reikalams skirtą ryšių mazgą, ir rusų divizijos Žemaitijoje, Suvalkijoje bei Aukštaitijoje neteko ryšio su Maskva. Rusų kariuomenė sutriko. Tai buvo didelė parama naciams, kurie be didesnio vargo raudonarmiečiams traukiantis užėmė Lietuvą.

Beje, sukilėliai paskambino ir kalėjimų vadovybei: „bėkite, čia pat priešas!” Vadovybė ir prižiūrėtojai palikę kalinius pabėgo. Kaliniai išsiveržė iš kalėjimų.

ML. Jei teisingai suprantu, 1941 m. sukilimo metu lietuviai radistai bei ryšininkai veikė labai energingai ir, svarbiausia, efektyviai?

P. Narutis. Efektyvumas buvo išties didelis. Pratęsdamas pasakojimą apie Romo Šato radistus, noriu pasakyti, kad radijo ryšis sumaniai panaudotas ir prieš nacius nukreiptoje rezistencijoje. Su R. Šatu veikė visa radistų grupė. Pavyzdžiui, vienas tos grupės narių buvo radiotechnikas Balys Baleišis. Gimė 1913 m., nepriklausomoje Lietuvoje tarnavo II pėstininkų divizijos štabe ir atliko karo tarnybą Kariuomenės ryšių radijo kuopoje. Buvo ir aktyvus Lietuvos radijo mėgėjų narys, baigė specialius radijo mechanikų kursus ir paskirtas būrininku-lektoriumi, mokė radiotechnikos principų, morzės ir tarptautinių ryšių kodo. Sovietų okupacijos metu Balys Baleišis įsijungė į pogrindį prieš sovietus, sudarė specialią grupę, kuri kėlė užduotį užimti Kauno radiofoną. Pirmąją karo dieną šią užduotį įvykdė. Naciams okupavus Lietuvą B. Baleišis įsijungė į pogrindį prieš nacius kartu su Romu Šatu, Kantrimu ir kitais.

Grupė konstravo radijo aparatūrą slaptiems pogrindžio ryšiams palaikyti. Kad veikta nepaprastai sumaniai, rodo ir šis faktas: R. Šato ir jo bendražygių radijo stotis veikė iki pat karo pabaigos, palaikė ryšius su Švedija ir pan. R. Šatas sukonstravo ir vėliau Lietuvos partizanams perdavė apie 20 mažų radijo siųstuvų. Jie padėdavo susisiekti kovinėms partizanų grupėms.

Simpoziume prof. Romas Šatas buvo įsipareigojęs parengti ir skaityti pranešimą „Pogrindžio LAF radijas 1941 m. sukilime ir rezistencijoje su naciais ir bolševikais”. Likus savaitei iki simpoziumo prof. R. Šatą ištiko širdies smūgis ir jis mirė. Tai didelė netektis.

Beje, susirgo ir negalėjo į simpoziumą atvykti ir prof. R. Šato bendražygis Balys Baleišis. Taip pat susirgo ir neatvyko Petras Vilutis, kuris buvo sukūręs slaptą Kęstučio būrį (vėliau įsikūrė ir veikė miškuose). Tai būdingas reiškinys: 1941 m. sukilimo dalyviai vėliau pratęsė savo veiklą ir perėjo į miškus, kaip ir LAF Vilniaus štabo narys Vitkus-Kazimieraitis.

Negalėjo į simpoziumą atvykti ir prof. Mečys Mackevičius, su kuriuo kartu buvome kalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje. Prof. M. Mackevičius regėsi pranešimui „LLV pastangos išlaikyti nepriklausomybę ir teisėtvarką”. Profesoriui 92 metai, jis susirgo, bet atsiuntė savo palaiminimą: „Tik tu, Pilypai, kalbėk, sakyk teisybę, būtinai sakyk, kokia buvo, kad ir kokia ji žiauri buvo”.